Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Pagal kliento paduotą kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ir kitos šalies teisės teikti paaiškinimus dėl šių įrodymų priėmimo tinkamo įgyvendinimo.
Byloje susidarė situacija, kai apeliantas, likus kelioms dienoms iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rašytinio proceso tvarka dienos, pateikė teismui prašymą priimti naują įrodymą. Apeliacinės instancijos teismas neinformavo kitos šalies apie apelianto pateiktą prašymą, nenustatė termino pateikti savo nuomonę dėl priešingos šalies pateikto prašymo. Apie tai, kad toks prašymas buvo pateiktas ir kad apeliacinės instancijos teismas tokį prašymą tenkino (naują įrodymą priėmė), šalis sužinojo tik iš paties apeliacinio teismo sprendimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išimtinai nauju įrodymu, priėmė savo esme priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui sprendimą.
Kasacinis teismas, nagrinėdamas kliento kasacinį skundą, rėmėsi nuosekliai suformuota praktika, pagal kurią, apeliacinės instancijos teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), jog naujų įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę.
Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, priešingos bylos šalies teisės pasisakyti dėl naujų įrodymų užtikrinimas yra būtinoji naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlyga. Ši sąlyga nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta CPK 314 straipsnyje, reglamentuojančiame naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimą, tačiau išplaukia iš pamatinių rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12 ir 17 straipsniai), kurie privalo būti užtikrinti visų instancijų teisminiuose procesuose. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teisėtas procesinis veiksmas tik tada, jeigu apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą taikyti draudimo priimti naujus įrodymus išlygą, suteikia priešingai bylos šaliai galimybę pasisakyti dėl naujų įrodymų. Apeliacinio skundo ir prie šio skundo pridėtų naujų įrodymų išsiuntimas priešingai bylos šaliai, kad ši proceso įstatymo nustatyta tvarka pateiktų atsiliepimą į apeliacinį skundą, savaime nereiškia tinkamo pirmiau nurodytos sąlygos įgyvendinimo – teismas privalo informuoti šalį apie savo ketinimą priimti naujus įrodymus. Pagrindas pripažinti tinkamą bylos šalies teisės pasisakyti (pateikti savo nuomonę) dėl naujų įrodymų užtikrinimą egzistuoja tik tada, jeigu bylos šalis yra informuota apie apeliacinės instancijos teismo ketinimą priimti naujus įrodymus (ir jais remtis) ir jai yra nustatytas protingas terminas paaiškinimams dėl naujų įrodymų pateikti.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad vien aplinkybė, jog, teismui priimant naujus įrodymus, nesilaikyta CPK nuostatų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta ir ją naikinti; būtina išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas (naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis jais priimant skundžiamą nutartį) buvo esminis, t. y. ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Konstatavus, kad pateikti nauji ir teismo įvertinti įrodymai daugiausia lėmė apeliacinio teismo pateiktą apeliacinio skundo argumentų vertinimą, CPK normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko su kliento kasacinio skundo argumentais ir konstatavo:
pirma, kad šaliai nebuvo sudaryta prielaidų atsikirsti į pateiktą naują ir teismo priimtą įrodymą; ir
antra, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas įrodymas iš esmės nulėmė apeliacinės instancijos teismo sprendimą, savo esme priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui.
Remdamasis išdėstytais argumentais, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė jam bylą nagrinėti iš naujo, pabrėždamas, kad pirmiausia turi būti išspręstas naujo įrodymo priėmimo / nepriėmimo klausimas.
