2020 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas radikaliai pakeitė iki tol buvusią teismų praktiką bylose su bankais ir vienareikšmiškai konstatavo, kad bankai neturi teisės skaičiuoti pelno palūkanų po kredito sutarties nutraukimo.
Kredito palūkanos gali būti pelno (sutartinės) arba kompensuojamosios (nuostolių dėl pažeidimo). Pelno palūkanos yra skaičiuojamos nuo pirmos kredito suteikimo dienos ir laikomos atlyginimu bankui už naudojimąsi jo pinigais. Pelno palūkanos visais atvejais yra numatytos sutartyje, todėl nutraukus kredito sutartį, nustoja galioti ir susitarimas mokėti pelno palūkanas. Tuo tarpu kompensuojamosios palūkanos yra tos, kurios skaičiuojamos ne nuo pirmos kredito suteikimo dienos, o tik skolininkui pažeidus kredito grąžinimo terminą ir skaičiuojamos iki tol, kol bus grąžinta visa kredito suma, nepriklausomai nuo to, kad kredito sutartis jau yra nutraukta.
Kompensuojamosios palūkanos yra numatytos įstatyme (5-6 proc.) arba gali būti numatytos kredito sutartyje, aiškiai išskiriant, kad jos mokamos tik kredito sutarties pažeidimo atveju.
Nors dėl pasikeitusios teismų praktikos negali būti atnaujinami procesai pasibaigusiose civilinėse bylose, tačiau pasikeitusi teismų praktika gali būti taikoma bylose ar išieškojimo procesuose, kurie vyksta šiuo metu. 2023 m. balandžio mėn. kliento byloje su banku Lietuvos apeliacinis teismas tenkino kliento reikalavimą ir panaikino notaro išduoto vykdomojo įrašo dalį, kuria nuspręsta priverstinai išieškoti pelno palūkanas, skaičiuojamas iki visiško kredito išieškojimo dienos. Taigi, net ir tuo atveju, kai jau yra prasidėjęs priverstinis išieškojimo procesas, skolininkas turi teisę reikšti ieškinį teisme ir sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, jeigu kreditorius neteisėtai siekia išieškoti po kredito sutarties nutraukimo priskaičiuotas pelno palūkanas. Tokiam teisių gynimui neturi įtakos faktas, kad išieškojimas prasidėjo dar iki pasikeitusios teismų praktikos.
Jeigu iki pasikeitusios teismų praktikos bankai po kredito sutarties nutraukimo skaičiuodavo ir pelno, ir kompensuojamąsias palūkanas, teismų praktikai pasikeitus - nustojo skaičiuoti pelno palūkanas po kredito sutarties nutraukimo. Visgi bankai rado išeitį, kaip toliau skaičiuoti ir pelno, ir kompensuojamąsias palūkanas – skolininkui pažeidus kredito grąžinimo terminą, bankai kredito sutarties nenutraukia ir pradeda išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. Tokiu būdu skolininkas iš esmės patiria tas pačias turtines pasekmes, nuo kurių siekė apsaugoti naujausia teismų praktika – t. y. moka abiejų rūšių palūkanas.
Atrodytų teisėtai - kol galioja kredito sutartis, tol galioja ir pareiga mokėti pelno palūkanas. Tačiau, ar tokiu būdu nėra apeinamas teismų praktikoje numatytas išaiškinimas, kad kreditorius neturėtų skolininko sąskaita gauti pelno daugiau nei suplanuota, jeigu skolininkas vykdytų kredito sutartį tinkamai?
Pelno palūkanos – tai aiškiai suplanuotos banko pajamos (atlyginimas bankui už naudojimąsi pinigais), kurias jis planuoja gauti, jeigu skolininkas tinkamai vykdys kredito sutartį. Iš to paties skolininko bankas neturėtų uždirbti pelno daugiau nei buvo suplanavęs.
Priešingu atveju, kintant pinigų skolinimo rinkoje kainai, gali būti sudaromos prielaidos bankui nepagrįstai praturtėti skolininko sąskaita ta apimtimi, kad pastarasis ir suėjus kredito grąžinimo terminui toliau įpareigojamas mokėti nustatytą (galimai didesnę nei yra rinkoje) kainą už pinigų naudojimą. Taip pat bankai neskatinami nutraukti sutarties ir laiku imtis išieškojimo veiksmų, jie suinteresuoti kuo ilgiau nenutraukti sutarties ir gauti pelno palūkanas. Be to, skolininko mokamos pelno palūkanos po termino grąžinti kreditą pasibaigimo, net ir nenutraukus kredito sutarties, negali atlikti nuostolių kompensavimo funkcijos. Tam yra numatomos kompensuojamosios palūkanos.
Bankų interesas ir teisėtas lūkestis iš kredito sutarties – gauti suplanuotą ir konkrečiai apskaičiuotą pelną, taikant pelno palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus kredito, jis negali būti „baudžiamas“ reikalaujant mokėti pelno palūkanas, bankui delsiant nutraukti kredito sutartį, jam turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė bankui skaičiuojant kompensuojamąsias (nuostolių) palūkanas.
Ar kredito sutarties sąlyga, numatanti, kad pelno palūkanos skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo yra sąžininga, jeigu banko teisėtas lūkestis buvo gauti pelno tiek, kiek galima gauti skolininkui tvarkingai vykdant kredito sutartį, vertinant faktą, kad bankas, atsiradus visoms būtinoms aplinkybėms, vengia nutraukti kredito sutartį? Tokia kredito sutarties sąlyga suteikia galimybę bankui gauti iš anksto neplanuoto pelno – kuo ilgiau negrąžinamas kreditas, tuo banko pelnas didėja ir viršija suplanuotą pelną. Be to, tuo pačiu metu bankas reikalauja iš skolininko atlyginti nuostolius – mokėti kompensuojamąsias palūkanas. Ar tikrai po kredito grąžinimo termino pasibaigimo bankui nenutraukus kredito sutarties gali būti toliau skaičiuojamos dvigubos palūkanos - pelno ir kompensuojamosios? Ar skolininko kredito sutarties pažeidimas gali nešti papildomą pelną ir tuo pačiu daryti nuostolį?
Artimoje ateityje paaiškės, ar tokio pobūdžio bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas toliau nuosekliai plėtos skolininko apsaugos praktiką, išaiškindamas, kad pelno palūkanos gali būti skaičiuojamos tik iki galutinio kredito grąžinimo termino, ar laikysis pozicijos – kol galioja kredito sutartis, tol galioja ir kredito sutartyje numatyta skolininko pareiga mokėti pelno palūkanas, nepaisant to, kad viso kredito grąžinimo terminas jau seniai suėjęs.
