Teisminėje praktikoje matyt viena iš retesnių nutarčių, 2024 m. lapkričio 27 d. priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka nagrinėjamų civilinių bylų Nr. e3K-3-260-684/2024, – nutartis perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu.
Byloje kasacinės instancijos teismui nei viena iš šalių nebuvo pateikusi prašymo dėl bylos perdavimo teisminei mediacijai, abi šalys laukė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo/nutarties dėl vienos iš šalių pateikto kasacinio skundo pagrįstumo.
Kyla klausimas – ar teisminė mediacija įmanoma Lietuvos Aukščiausiame Teisme?
Vienas galimas atsakymas – turbūt ne, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ginčo tarp šalių nesprendžia, faktinių aplinkybių nenagrinėja ir netiria, byla kaip taisyklė nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, be to, yra įsiteisėjęs apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Kasacinis teismas nėra trečioji teisminė instancija. Taip pat, nei viena iš šalių neteikė prašymo dėl ginčo sprendimo teisminės mediacijos būdu.
Antras galimas atsakymas – turbūt taip, kadangi pagal Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 3 dalį, šalys gali baigti bylą taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje, be to Civilinio proceso kodekso 2311 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, gali inicijuoti ginčo perdavimą spręsti teisminės mediacijos būdu; bylą nagrinėjantis teisėjas ar teisėjų kolegija, nustatęs/nustačiusi didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu.
Abu pateikti atsakymai skamba kaip teisingi ir įtikinami, tikrai galime rasti ir dar daugiau teisinių argumentų, kuriais pagrįstume abiejų atsakymų teisingumą. Tačiau, kasacinio teismo nutarčių dėl bylos ginčo perdavimo spręsti privalomai teisminei mediacijai iki šiol neteko matyti.
Kasaciniam teismui nusprendus, kad vis tiktai teisminė mediacija yra galima ir Lietuvos Aukščiausiame Teisme, svarbu pažymėti, kad šiuo atveju teisminė mediacija buvo paskirta privaloma forma, t.y. ginčą nagrinėjančiam teismui, vertinant, kad yra didelė taikaus ginčo sprendimo tikimybė, nėra reikalaujama šalių nuomonės/sutikimo dėl ginčo perdavimo teisminei mediacijai. Vadinasi, tokią teisminės mediacijos paskyrimo formą gali taikyti ir žemesnių instancijų teismai, kada įžvelgia didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos nutartis dėl to, kad konkretaus ginčo atveju yra būtinybė ir perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu, praplečia teisminės mediacijos taikymo praktikoje ribas, taip pat atvėrė kiek netradicinį mediacijos taikymo aspektą, t.y. ginčas teisminei mediacijai buvo perduotas nesant šalių sutikimo, pačiam bylą nagrinėjančiam teismui manant, kad šalims ginčą išspręsti taikiai yra didelė tikimybė.
Ar bus ginčo šalys motyvuotos spręsti ginčą taikiai, kai teisminė mediacija taikoma privaloma forma, kai viena ginčo šalis jau „laimėjo“ ginčą, yra itin sudėtingas ir kompleksinis klausimas.
Teisminės mediacijos taikymas kasacinėje instancijoje itin retas praktikoje, kadangi viena iš šalių jau yra „laimėjusi“ ginčą, todėl, iš šalių iniciatyva dėl bandymo ginčą išspręsti taikiai paprastai neatsiranda. Be to, ginčą „laimėjusi“ šalis nors dėl kasacinio skundo pagrįstumo nesulaukė kasacinio teismo verdikto, po tokios nutarties priėmimo, gali manyti, kad kasacinės instancijos teismas tokiu būdu suponuoja išankstinę teisėjų kolegijos nuomonę dėl ginčo esmės, kas reikštų galimas išankstinio teismo šališkumo apraiškas.
Bus itin įdomu stebėti šią naują tendenciją, ir kiek plačiai teisminė mediacija bus taikoma teisėjų inciatyva kasacinės instancijos teisme, ir kitose instancijose, kiek ji bus efektyvi ir rezultatyvi dėl taikos sutarčių sudarymo.
