Darbo kodeksas numato ilgalaikio darbo išmokos gavimą darbuotojui, jeigu jis yra atleidžiamas iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, pavyzdžiui dėl įmonės/įstaigos reorganizacijos.
Praktikoje yra kilęs ne vienas ginčas, ar darbuotojas privalo grąžinti darbdaviui šią ilgalaikio darbo išmoką tuo atveju, kai darbuotojo atleidimas iš darbo teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu, t.y. kai tas pats darbdavys savo darbuotoją iš darbo atleido neteisėtai. Keleto pirmos instancijos teismų sprendimai keliose bylose yra kardinaliai priešingi.
Darbo kodekso normos tiesiogiai nenumato darbuotojui pareigos grąžinti darbdaviui, darbuotojo iš valstybės (VSDFV) gautą ilgalaikio darbo išmoką, net ir tuo atveju, kai darbuotojo atleidimas teismo pripažįstamas neteisėtu.
Poįstatyminiai teisės aktai aiškiai įtvirtina nuostatą, kad kai darbo ginčą nagrinėjančios institucijos įsiteisėjusiu sprendimu atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, darbuotojui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą grąžina darbdavys.
Taigi, teisės aktai tarsi pateikia aiškų ir nedviprasmišką atsakymą, kad jei darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, toks teismo sprendimas reiškia, kad pakeitus darbuotojo atleidimo iš darbo teisinį pagrindą Sodroje, darbuotojo gautą ilgalaikio darbo išmoką grąžina darbdavys.
Tačiau, darbdaviai esant tokių faktinių aplinkybių visumai, kreipiasi į teismus ir prašo iš buvusio savo darbuotojo priteisti jo iš valstybės gautą socialinę išmoką, kaip be teisinio pagrindo gautą pinigų sumą būtent buvusio darbdavio naudai.
Taigi, teismai turės ginčo šalims išaiškinti, ar vis tiktai darbuotojo gauta socialinė išmoka galima būti priteisiama buvusio darbdavio naudai, jei darbuotojas, gindamas savo teises, kreipiasi į teismą dėl pripažino, kad darbuotojas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, ir darbuotojas apgina sėkmingai savo teises atleidimo iš darbo neteisėtumo byloje.
Sisteminė įstatymų analizė leidžia daryti išvadą, kad vis tiktai darbuotojo gauta socialinė išmoka neturėtų būti teisminiu keliu „atimama“ ir/ar „kompensuojama“ buvusiam darbdaviui jo buvusio darbuotojo nenaudai, kadangi būtent poįstatyminis aktas aiškiai numato, kad tokią pareigą grąžinti valstybei ilgalaikio darbo išmoką turi būtent darbdavys. Įstatymas darbdaviui regreso tvarka reikalauti tokios išmokos grąžinimo iš darbuotojo taip pat nenumato.
Vienas pirmos instancijos teismas tokį ginčą būtent taip ir įvertino, t.y. darbdavys neturi teisės jo paties valstybei grąžintą ilgalaikio darbo išmoką „susigrąžinti“ iš ją gavusio buvusio savo darbuotojo.
Kitoje byloje pirmos instancijos teismo sprendimas buvo priešingas, t.y. palankus darbdaviui, taigi esant skirtingiems žemiausios instancijos teismų sprendimams, naują teismų praktiką šiuo klausimu toliau formuos apeliacinės instancijos teismas.
